(Time Nazis?)

Aišku, yra užsilikę dalykų ir iš antradienio.
Pavyzdžiui, World of Tanks, awesomest online game, pridėjo amerikiečius. Todėl dabar galima lakstyt su SSRS, Vokietijos (~19hitler metus) ir JAV tankais. Daugiausiai rusų, nes jų žaidimas ir, atrodo, amerikietiškų. Kodėl? Nežinia. Bet 3/4 (visi 3) mano tankų yra iš nacių Vokietijos. Whee.

Tuo pačiu antradienį bibliotekoj lėkdamas su vėjeliu pastebėjau gotukę su drauge, kurios dešinė veido pusė kiek defektuota. Viena pusė gal kiek gailisi neprisistačius. Kita girdėjo iš paliktų outposts, kad šnekėjo jos ne apie pačius intelektualiausiai pamaloninančius dalykus.

Be to, pasirodo ta rūbininkė Mickevičiaus bibliotekoj kalba. Va ir sužlugo teorijos, kad ji yra dvasia ar kažkokia bibliotekininkių hivemind manifestacija. Jei norite patys išbandyti, paduokite jai tašę su nešiojamu kompiuteriu. Pasiskolinkint iš draugo if need be.

Šiandien rytą pradėjau nuo grr. Kodėl? Todėl, kad mur parašiau dienoraščio įrašą, kuris yra 50/50 emo ir World of Tanks. Vietoj numatyto backclash kad esu emo, nolaiferis ir panašiai (tokių dalykų galima tikėtis iš bohemijos Inc.) pasiskundė…kad aš aš rašau su angliškais intarpais. Lyg Tentacle Rape tinkamai verčiamas į lietuvių kalbą. Ar lingering tinkamai perteikia prasmę (kaip kalba knisa protą rašė ir Cracked). Aišku, skundėsi tik moterys, tai kaltinsiu tos X chromosomos ir anglų kalbos nesuderinamumą.

Aišku, TAI man netrukdo skųstis žmonėmis, kuris naudoja visokius “treiningas”, “establišmentas” ir kitus žodžius, kurių negirdėjau (vorkšopas skamba beveik legaliai, bet čia dėl mano raging hard-on Warhammer 40K).

Šiandien yra laptopėlio atgavimo diena. Na, ne visai tiksliai – liko tik pakrovėjas ir keli failai desktop, bet esu gerokai laptopesnis. Tuo pačiu guodžia mintis, kad gali pirmokui sakyt, kad tavo kompas yra jo amžiaus ir žaidi du kartus už jį senesnį žaidimą. Nes seriously, FUCK children. Tuo pačiu galėsiu atgaivint kūrybinį effort, tereikia sėdėt kavinėj ir atrodyt kaip smug gay bastard.

TV dramaturgijai reikėjo pažiūrėt One Flew Over The Cuckoo’s Nest ir Amadeus. Apie pirmą negaliu daug pasakyt – filmas neblogas, be to, jame vaidina Michael Berryman, mano mėgstamiausias-mažiausiai-matytas-aktorius. Na, žiūrint į Christopher Lloyd vis tikėjosi, jis galvoja “toj, pabėgsiu iš čia ir pastatysiu mašiną…kuri keliaus laiku…ir bus varoma alkoholiu. MWAHAHAHAHA”.

Amadeus, kitą vertus, yra 3 valandas trunkantis filmas apie Mocartą. Atrodo, kad jis NIEKAD nesibaigs. Baigės žiūrėt neskyriau kairės nuo Betmeno. Joks filmas be lazerių ar nykštukų neturėtų trukt tris valandas.

Prieš tai, kai dar turėjau proto ir nešikau XVIII a. austrais, nusprendžiau grįžt į forumas.fantastika.lt. Paskutinį kartą tai bandžiau daryt 1 kurse. Mjo. Sėkmės man.

That’s all, for now.

Jc Out.

Aš? Aš kaip visad, viduriai ratai kvadratais. Na, ne tiek ratai kvadratais kaip pernai per praktikos gynimą – taip blogai nebuvo in a long time. Ar niekad. Bet dabar toks vis kažkoks trupinys anxiety būna. There ain’t no rest for the wicked.

Žinot ką? I’m scum. Sėdžiu traukiny, skaitau knygą apie Gyvatę ir gyvates ir štai eina moteriškė, laiko kažkokį lapą įmautėj ir sako, kad namai sudegė, renka pinigus vaikams ir panašiai. Ir taip lengvai galva mosteli “aš studentas”. Ir teisini save, kad na, tau pinigų visgi reikia, žiū, tuoj jau grynai iš savo uždarbio valgyt turėsi ir pan. Bet pah, dabar dar nekaip jauties.

Jei knarkimas yra blogiausias galimas kambarioko naktinis įprotis (nebent smačintų nevalingai), tai čepsėjimas second worst. Lyg sliekai pistųsi. Dideli, tokie kad jau černobyliniams slėptis po branduoliniais grybais. Tokie kurių urveliai metro tuneliais tampa. Ir jie pisasi. Tekšt tekšt šliukšt. Kaip skalrlako viduriai. Kaip bobutė beskanaujanti naujus protezus.

O, aš nekenčiu savęs. Tik duok mobilų, ten tebūna numeris pradviks desperacija taip, jog paskelbs naują “Desperados” dalį kuriant. Yra numeris, yra silpnas žmogus, atsiranda silpnas sms. Ir žinia nemėgsti savęs, už silpnumą, už charakterio tvirtumo nedemonstravimą, už whatever yra pasmerktų siūlymų davimas. Ir nekenti dėl to, kad negali ištrint, dėl to, kad tau reikia ištrint, nes negali susivaldyt šitaip.

Ah, tas mobilus telefonas, toks patogiai nešiojamas vienišumo priminimas. Jis stovi inertiškas, kartais ausinėse kompo sutraški kažkur išeinantis signalas, alas, ne sms ateinantis.

On a lighter note…

Pasirodo mano padangių meilė Hind turi Super Hind brolį, kuri yra iš esmės modernizuota jo versija…iš Pietų Afrikos. O jie ten baikas mėgsta.

Kiek realus jums Departed siužetas, kur JAV mafija parduoda raketų mikroschemas kinų valstybininkams? Na, NORINCO, kinijos šiaurės industrijos milžinas, gaminantis fuckload ginkluotės, siūlė JAV gaujoms net tankus. Tankus. WTF, kinai?

At any rate, metas miegot.

Jc out.

Ypač kai jau visą pusmetį čia nieko nebuvo. Wow. Time flies when you’re getting poor.

O kas per pusmetį mane ištiko? Granted, visi, kam realiai įdomu, žino viską svarbaus. Bet pabandykim trumpą recap.

Patogiai peršokant du mėnesius…hei, ant vasaros sugedo kompas. Ir ne šiaip sugedo, o taip, kad nežinia kas buvo ir man teko kursinį rašyt bibliotekoj. Komfako bibliotekos kompiuterių salė turi tą…jausmą, kad čia neturėtum būt. Toks oficialumas ar nežinau kas. O gal tvarka. At any rate, prasėdėjau ten daugiau, nei joks žmogus turėtų.

Kelios paskutinės dienos buvo siaubingos. Žurnalistikos istorijos egzas, gandai apie prasitęsima atnešimo, etc. Baigėsi tuo, kad paskutines dienas prieš birželio penkioliktą beveik nemiegojau, realybė lydėsi, egzui ruošiaus dvi valandas, tada per jį tris kartus užmigau, gavau 4 ir turėjau vėliau džiaugsmo perlaikyt.

Kursinio gavau 7.

Buvo kurso tusas dar, kur turėjau ilgiausią alkoholinį blackout kuris man kada įvyko – nuo 22 iki 3 valandos neatsimenu kaip gėriau degtinę ir brendį, nesirūpinau dėl egzo pažymių, harrasinau kursiokes, įkritau į spintą…

O tada buvo praktika. Lietuvos žiniose. Iš karto galiu pasakyt, kad daug geriau Kauno dienoj. Aišku, paskui sumokėjo taip jau nekaip, kur dėsies. Dabar labai sunkiai dirbasi, kai nesėdžiu kas dien redakcijoj. Čia tau ne PCG.

Dabar vienu metu dirbu PCG, Exe.lt, Lietuvos žinioms ir atsikūrusiai Naujosios komunikacijos laidai. Yay me.

Po vasaros įvyko vienas nemalonus pokytis. Rudenį pradėjo nepatikt lietus, nežinau kodėl. Vasarą, nepaisant viso karščio, teko sulyt gausiai, ypač birželį su miss. Auryte kur nors zyliojant. Ar vėliau šeriant vieno katinėlio katiną – tiek buvau šlapias, kad net jaudintis dėl manęs pradėjo. Aw. Anyways, suversiu kaltę šaltiems orams ir tam, kad ruduo yra užknisantis ir komplikuotas metas.

Pavyzdžiui, aš visai pamečiau laiko tekmę. Vargiai jaučiu kad artėja sesija, Kalėdos, deadlainai, etc. Sunku.

Per tą laiką pradėjau naują rašymo effort. Tiesa pasakius, pradėjau kartą, numečiau, rebootinau, dabar irgi vyksta prastovos. O, idėjų aš turiu – dėl to nemaža dalim kalta viena tokia Ana – bet rašyt kažkaip nekyla ranka.

Galvotum, kad gavęs laptopą kažkaip labiau tuo reikščiaus, bet man atrodo, kad jis daugiau laiko praleidžia neveikdamas nei veikdamas.

A, gal pastebėjot, kad mano rašymas went to shit? LLVS konkursas dėl to atmetė vertimą, dėl to neturiu darbo vertimo agentūroj IR kažkur tolumoj nepatenkinta PCG korektorė sėdi. Skaitai ir rašai daugiau nei kada nors, o viskas eina velniop. Čia kaip atvirkščias level-up, kai mosuoji kardu tiek, kad ilgainiui pamiršti už kurio galo jį reikia laikyt.

Kaip žinia, pyktis yra mano geriausias katalizatorius. Geriausias straipsnis LŽ buvo apie nėščias nepilnametes (grr, 16 and pregnant, grr), mur.lt geriausi dienoraščiai būna kai parašau natūraliai pikc (net Klarksonu kartą išvadino). Reikia matyt ir temas rašiniams pagal tai galvot. Maždaug “hmmm, ko aš nekenčiu šiandien”.

Kita vertus, mano kursinis yra Lietuvos kompiuterinių žaidimų žurnalū raida (1998-2010). That’s so me, kad trūksta tik kosmodesantininkų.

Oh, ir dabar aš atrodau taip.

Viel gluck,
Jc out.

Trečiadienį apžvelginėjau laikraščius instituto bibliotekoj. Respublika skelbia “NUTILDYTAS IR DRĄSIUS KEDYS”. Bet ne toks į iliustruoto tualetinio popieriaus lygį krypstantis rašymas patraukė mano dėmesį.

Pačioje pirmojo puslapio apačioje.

PATRIOTŲ NEREIKIA, PASAMDYTI LENGVIAU
Buvo įprasta Lietuvoje mokytis Tėvynę ginti dykai, vien dėl to, kad tai – Tėvynė. Tėvynė pašaukdavo kiekvieną pūkuotą jaunuolį į privalomąją karinę tarnybą. Tačiau jau nepašauks. tėvynei burna užkišta NATO vėliava. Kuri nėra jokios šalies simbolis. Simbolizuoja tik užkariautojus.

Ir nukreipimas į straipsnį.

Paskaičiau ir jau buvau gatavas kruvinom iš burnos drimbančiom putom taškytis. Toks…vankerizmas…koks išeis ir šis įrašas.

Retorika, retorika!

Taip atrodo, kad pas mus armijos planavime susėdę dėdės aukštais cilindrais ir sukantys ūsą aplink pirštą. Kaip čia lietuvos kareivuką priverst išprievartaut pusę Afganistano ir Irako vaikus orkaitėn sukišt?
Juk gi pinigais!

Iš "Respublika" popierinio varianto: ARITMETIKA. Už kiek tūkstančių - 1, 2, 100 ar 200 - Lietuvos Motina sutiktų paaukoti Sūnaus gyvybę už Jungtinių Valstijų laisvę Afganistane?

Kiek aš suprantu, panaikinus šauktinius (t.y., kurie nepataikė įstot, todėl ir pateko armijon, apie tai dar Humoro klube juokauta) liks savanoriai (kurių galima po du tris pažįstamus suskaičiuot) ir profesionaliai samdyti kariai. T.y., patriotai ir žmones, kurių amatas yra karyba. Žodžiu, suinteresuoti laikyti ginklą rankose, ne skaičiuot laiką iki “dembelio”. Ar man vienam tai atrodo gerai?

Atrodo, autorius norėtų, kad Afg-Irakan siųstų kareivius, kurie nėra taip gerai treniruoti ar motyvuoti. Ak, bet jie ten ne tėvynę gina. Jie ten ietis antgalis malant šias dvi Artimųjų Rytų šalis į smėlio-kraujo mišinį. Kuriuos išsiunčia per prievartą įkišt į viską durtuvo, o tada lytinio organo.

Oh wait.

Kariuomenėj vyksta “konkursas”, kad galėtum išvažiuot šautuvu pamojuot į smėlynus ir vieną kitą nušurusį ožį. Atrodo, dauguma išvykstančių turi gerokai paprakaituot ir pasistengt, kad išsiųstų po svietą palakstyt.
Aišku, dabar tai vykdoma pigiau ir treniruotėms trūksta lėšų, nes vietoj 2proc BVP tenka tik 0.9.

Kažkaip autorius tai sumaišė su tuo, kad šauktiniai pasirodytų geriau. Ir pigiau, ir labiau linkę galvą padėt, nes atėjo savo noru, o ne gresiant teisinei atsakomybei. Nes “šauktinis” sudarytas iš žodžių “savu” ir “noru”.

O gal tai, kad mūsų kariai važiuoja paruošti ir motyvuoti ir yra ta paslaptis, dėl ko taip aktyviai nei vienas nežūsta? Kiek atsimenu, yra vienas miręs net ne dėl karinės operacijos (dėl ko smarkiau liūdna negu dėl žuvusio puolant kokią teroristų irštvą) ir vienas sužeistas į petį.

Galų gale, ne tie laikai, kai laimi tas, kuris daugiausiai apginkluoja kalašais. O autorius siūlo vos ne tą, duoti kiekvienam tik po iš patriotizmo nebyrantį AK-47 ir dryžuotą maikę. Jis romantiškai atsimena laikus (ar SSRS?) kai visi eidavo, ankščiau ar vėliau, geriausiu visų laikų Rusijos produktu į taikinį rodyt ir kitokie atrodė nenormalūs moterims (tai patvirtina mūsų bibliotekininkė, daugiau kaip ir neklausiau).
Tai tik įžanga kai kam įprastesnio: užstumiama, kad armijos išvengė turtingų sūneliai, apsimetę debilais ir dabar tokie debilai valdžioj sėdės. Tryda, ne kitaip.

Gryžtama vėl prie to, kad NATO yra kaip KAOS, SPECTRE ar Xe Services (seniau Blackwater), kuriai reikia samdytų galvažudžių. Amerikiečiai ir turi gal bėdų, kad masiškai meta visus, kuriuos turi. 1.000.000 armija, kuri dešimtimis tūkstančių siunčiama į svetimos kultūros šalis, tik ir besitaikančias juos užmušti. Kažkaip tikėtina, kad vienas kitas nušaus Koraną ar ką prisidirbs.

Arba, jei tikėsim autorium, to siekiama. Na, nesu autoritetas kalbėt apie tas šalis, bet toks wankery… ir dar NATO, atrodo, privertė mus įstoti. Ir dabar lyg ir taikytųsi išmest dėl to, kad nesilaikom įsipareigojimų (gal per mažai prievartaujam?). Iš sektų sunkiau išeit nei iš NATO, so it seems.

Tuo pačiu, ar ne geriau turėti mažesnę, bet geriau iš tų 2 proc. BVP aprūpinamą armiją nei krūvą šauktinių? Gyvenam nepilotuojamų naikintuvų, autoreakcinių šarvų ir sparnuotųjų raketų laikais. Mandig, prieš juos geriau, jei mus puktų kokia Estija, pasirodytų “Geležinis vilkas” nei krūva savanorių. O dar ir abejoju, ar visi šauktiniai taip ir išeitų asymetrical warfare daryt, kaip Irako liaudis. Ypač kai rusas ar kinas net nelabai linkęs apsimetinėt, kad žaidžia pagal taisykles.

TRUMPAI:Turėsim kariuomenę, sudarytą iš savanorių (norinčių ginti Tėvynę) ir profesionalių karių (profesionaliai ginančių Tėvynę). Šie atstovaus mus NATO misijose IR gaus užmokestį. Kariai viską ten važiuoja savo noru, per konkursą, įnirtingai nežūsta ir nesivelia į skandalus. Nors iš NATO gali išmesti, nes neskiriame savo kariams tiek pinigų, kiek prisižadėjom.
Autorius maišo patriotizmą (savanorius) su prievartine karo tarnyba (šauktiniais). Profesionalūs kariai – kraujo ištroškę samdiniai. Šauktiniai – mūsų patriotai, kiekiu apginsią mus Priešo. Kad ir to pačio NATO, kuris mus okupavo.
Autorius mane piktina kaip žurnalistų profesijos atstovas.

Anyways, valio profesionaliems samdomiems kariams!

Be to, Green Zone yra labai geras filmas apie tai, kaip krūva valdininkų Vašingtone (su korporacijom už nugaros, no less) pamiršo armijai pranešt, kad Irake nėra masinio naikinimo ginklų.

Kadangi tiiingiu iš naujo viską pasakot…

Vienos Deivės ir vienos katės raginamas…

ir to, kad nuo paskutinio update praėjo beveik visi trys mėnesiai (nebent mano skaičiavimo įgūdžiai blogesni nei įtariau)…

Kas mano gyvenime įvyko per juos įvyko ir tinkama publikuoti internete?

Sausį buvo sesiją per atostogos. Nors per sesiją ir įdomių dalykų įvyko (tai aš lankiau kitus miestus, tai Deivės laikinai išnaudojo sofą Kaune) per atostogas Kaune kažkaip nekilo ranka rašyt blogą. Tiesiog nekilo.

Kas atsitiko prieš atostogas?

Tikrai vieną kartą gėrėm, išlydint Deivę, Walter alaus iš Rimi, nes ans pigiausias buvo ir skardinėse, kurios atrodė taip, lyg jas vežęs sunkvežimis būtų apsivertęs, jos išsimėtę pakelėj, o tada su jom pasimylėjęs arklys. Dviese nusipirkom vieną skardinę ir bandėm skonį prie parduotuvės. Bomžiau būtų buvę nebent jei būtume nuėjęs to daryt į gretimas statybas. Taip pat labai gražus prisiminimas apie Deivę nutrenkenčią įsivaizduojamą mane sniegan. Buvo pats atostogų galas.

Na, atsimenu vieną siaubingą nuotaikų svyravimą. Aišku, priežasties tiksliai negaliu pasakyt kodėl. Konfidencialumas?
Bet galiu eiga pasidalint.
1. Pačiam ryte: siutas dėl tariamos pasaulio neteisybės.
2. Laukimas vieno gero dalyko (ME2). Toks su kumščių daužymų į stalą ir mintim, kad bus taip gera (tokia beprecedentė, neprilygstama. Pagalvokit apie tai žinodami mano potyrius).
3. Palengvėjimas: ME2 ne…ėra blogas. Na, jis nėra toks geras, bet geresnis nei tikėtasi.
4. Maniakiškas džiaugsmas. Norisi bėgt rankas išmetus į šonus, garsiai traukt Ring of Fire, tvirkint medžius (?). Taip maždaug 40min.
5. Žaibiškas maniakiško siuto priepuolis. Noris suktis ratu, kad nuo aplinkinių kraujo paraudonuotų oras.
6. Nervai, dreba rankos, paskutinius metrus benderin parbėgt tenka.
7. Staugimas mašinoj iki galvos skausmo!
8. Book of Eli premjera gražina į maždaug normalią “eh” būseną. Čia tikriausiai dėl filmo religinių motyvų ir aktoriaus, vaidinusio Titą Poloną “Romoje”.

Tai tada ir grįžau. Atostogos, kaip spėjame, buvo net labai neįspūdingos. Na, išskyrus tai, kad ieškojau mergaitės sugėrimui vien dėl to, kad nenurašyčiau atostogų. Kas nusisekė kaip sumanymas ilgainiui patyrė crash and burn, kas nėra neįprasta. Taip pat sugėriau su viena muriete vyriškai ir pasiūliau Mount and Blade panaudot jų projekto tikslams. Likau nesuprastas. Taip pat nebuvau išjungęs dating mode, tai ji gavo pilną smūgį mano “didesnis nei pasaulis ego” rutinos. Galima pavadint kad ir “shock and awe”.

Vasaris. Ką iš jo pasakotino atsimenu? Na, per valentinuškę (Pilnos Piniginės ir Neskaudančios Galvos šventę vienišiems) akropolio maximoj priešais mane stovėjo žiurkė (fitting) ir gavo sms. Neperskaičiau ką jai rašė (“asmens privatumas” yra man nesuprantamas junginys), bet įsiminė siuntėjo vardas. Vytukas BMW. Wheee.

Shutter Island visai neblogas filmas, nereikia išsigąst Di Caprio.

Ir dar vasarį persikrausčiau į kitą benderį, pakeliui į balą įvirsdamas. Sniegas, massarakš. Tada dar vakare aprėkiau kelias VPUnes kaltindamas visą visuomenę bandant mane marginalizuot kaip skaitantį ne tą literatūrą.

Kovas…
Na, atsimenu, kad kovo 10, eidamas truputį išgert su murietėm, pamečiau raktą ir magnetuką į benderį. Blaivas! Ir gėda, ir 40Lt pramečiau. Užtat išsiaiškinau, kad “Metro” yra labai šauni vieta
gera muzika
gražūs paveikslai
šauniai apipavidalintos vietos
patogūs baldai
gražios lankytojos
patraukli barmenė
PIGUS ALUS
taip pat prisirinkau kompromato, nuteikiau truputį daugiau muro prieš save ir įsikandau šią DAINELĘ. Eik paklausyt. NAO.

Magnetuką vėl pamečiau po dviejų savaičių (+-). Paskui radau (valio Elytei iš VDA) ir nusprendžiau imtis priemonių. Su Bžik “Katytė B. B” Mūza nuvykau ir nusipirkau metrą grandinės ir du karabinus (deja, ne šautuvus). Ji irgi panašiai apsipirko, dėl priežasčių nežinomų ne katinui. Taip pat palydėjau rast vieną lobį (ji užsiima Geocaching). Iš esmės geras penktadienis buvo, susitikau tris mergiotes labai netikėtai.

Atostogos Kaune buvo vėl a snoozefest, bet bent išgėriau su kuo reikėjo. Daug reikalų buvo aptarta, iš porelės automobily atkampioj vietoj pasijuokta, Čili padavėjas paskalbtas “nominuotas kaip panašiausias į vampyrą”.

Ir vėl Vilnius! Parsivežiau dviratį (jau apvažiavau seimą). Pasirodo, jį brangiau vežt nei žmogų. Išgirdot čia: moterį lengviau transportuot nei dviratį. Paskui Loco, dabartinis kambariokas, lenktyniavo, kas greičiau iki benderių, aš su šleika ar jis su dviračiu. Jis laimėjo, sakė daugiau taip nedarysiąs.

Taip pat penktadienį traukiant pagurkšnoti su viena mergele (nemėgsta žmonių ir myli gyvūnus, skato geras (ne scifi :/) knygas ir šiaip faina) vienas alaus butelis apsiverkė iš džiaugsmo tašėj, Teko stotelėj į šiūkšliadėžę išpilinėt alų iš tašės. Tik nusipirk stiklinės taros… Be to, tą dien patapom vieninteliais asmenimis, ant barbakano gėrusiais nealkoholinius gėrimus.

Šeštadienį buvo atviros durys VU, kurios vyko po atviru dangum to boot. Kartais iš veido matai, kad žmogui ne žurnalistikoj vieta. Daug paviliojo Verslo Informacijos Vadyba, bet taip ir bibliotekininkystę išpopuliarintum, jei rašytum “finansinė bibliotekininkystės medicinos teisė” ar pan..
“neik į ekonomistus, nes per rugsėjo pirmą apšauks pyderu!”

Taip ir tikriausiai galiu apibendrint tris mėnesius gyvenimo. aišku, išsiaiškinau, kad rašyt knygą daug lengviau kavinėj ar neįdomioj paskaitoj, pažiūrėjau Red Dawn, keikiausi dėl moterų, tingėjau su kursiniu… Toks jau bjaurybė gyvenimas

JcOut.

Tai va, kad nieko. Hm, paskutinis update buvo prieš devynias dienas, vadinasi…šeštadienį? A, tada kai 8 valandas pliekėm Heroes 3. mmm, Heroes 3… Viens iš tobuliausių visų laikų žaidimų, kurį net ir nostalgijos nesugriebtas gali žaist. Bet užtat viduj kaip viskas miela, net meniu spragtelėjimai. Bandžiau sužaist su viena ūsuota trikampėm ausytėm, bet neišėjo.

Sekmadienį dieną nenuveikiau nieko doro… Na, dariau namų darbus mažiaus, dirbau, žiūrėjau „Mano mažytė žmona” (jei kada duosim nurodymus pagal šitą filmą turėkit minty, kad tais laikais nesipiršdavo), išgėriau su administratore ir pasimušiau su administratore ^^ Kaune transportas savaitgaliais skatina nevaryt į miestą, nes jau taaaaip nepavyks grįžt vėliau užsibuvus, na-ah.
O šaligatviai išvis nepraeinami buvo, grrr.

Pirmadienį trumpinau plaukus. Neturiu gražių garbanų, todėl su ekscesu plaukų reikia negailestingai susidoroti.

Antradienį vyriškai (bet mažai) išgėrėm su muriete, mane keistu/egoistu/narcizu pavadino antrą kartą per tris dienas. patariau viduramžių kultūrą plėst per LDK modą Mount and Blade, bet mergina, tad nesuprato. Buvo visai fun, dar adminei parodžiau kur yra Da Michelle (ten picos vis dar absurdiškai didelės).

Trečiadienį labai gražiai vos nepavelavau į traukinį…visa valanda. Skaičiau Kamiu Krytį, bet galiausiai jis mane priveikė ir persimečiau prie Neal Asher Tinklo Įkaito. Va čia tai knyga.

Kitų dienų nelabai atsimenu, daugiausiai vakare išgert ir filmą žiūrėt pas Loco.

Ah, penktadienį atradau, kad karštas vynas čili dar puse velnio skoniu ir kaina. Užtat miestas…
miestas… visas ironiškai vadinamas auksinis jaunimas paplūdo į gatves kaip lavina treningų, šlykštaus juoko ir trumpų kailiu apsiūtų striukių. Dar Kauną forsynu vadina… o čia tokios skanks. Šiaip jos dar gal puse velnio būna (pakankamai palankus ratio gražios/baisios kaip nuodėmė), bet juokas, juokas!… kaip vienintelė porelė ruskių/pšekių/tuteišių su savo garsiu verbalinu vėmalu šleikoje, tai parduotuvėje kokia prisidažius debilė žvengia iš visko, ką jos draugės sako. ar pati. Ar visas vištinykas plunksnomis mėtosi. Dėl Dievo meilės…

Savaitgalį buvau piktas ir nervingas, bet tai jau įprasta.

Pirmadienį buvau apgautas. Nepasitikėk niekuo iš VPU!

Prasidėjusios paskaitos dar nelabai spėjo nusibost, bet visi perspaudę ant lankomumo. Auditorijose projektoriai išsijungia kas 40 min dėl jiems vieniems težinomų priežasčių.

ah, kiek filmų per tą laiką pažiūrėjau!

Pagaliau visą American Beauty patyriau (ne be Deivės paliepimo). Kevin Spacey veikėjas stačiai nuostabus buvo, toks ramiai apgaulingas.

tada vakare su Loco trinktelėjom I Love You Man, nes kažkaip sunku filmus rinktis. Vakar tai truko valandą. Anyways, komedija tokia maloni, nėra tragiškai amerikietiška ir nuspėjama. hey-oh! Kaip ir American Beauty, perša minty, kad nekilnojamo turto prekijai nėra tikri žmonės.

Sorority Boys…irgi komedija. Tik labiau tradicinė, dick jokes ir panašiai. Ne Monty Python and the Holy Grail, bet tinka lengvam vakarui…arba jei nematei dviejų moterimis persirengusių vyrų, besimušančių vibratoriais.

Dar du filmus pamiršau, so bite me.

O va vakar buvo Fired Up, apie du vaikinus, kurie…pamylėjo visas panas mokykloje ir išvažiavo į palaikymo šokėjų stovyklą patyrinėti naujų horizontų. Labai keista, bet protagonistai tokie, na, palaikytini (vienas iš jų mergaitėms turėtų patikt, tarsi personifikuotas mažas šuniukas), kurių asmeninis šarmas kyla ne iš konfliktų, o iš susižaidimo/hive mind/draugiškumo. Primetama kad jie nėra šikniai (kiek ne šikniai priklauso nuo požiūrio į ėjimą per merginas industrine sparta) ir dar visai protingi/intelektualūs. Na, filmas juokingas through and through.

Kūrybinga mintis? Fuck elves.  Cracked perskaičiau, kad mitiniai elfai buvo maži, blogas išdaigas krėtę padarai. Tai galima juos padaryti, fentazi setting, kaip visą rasę klajojančių banditų, vagių, vergių prekeivių ir panašiai. Tokie untermensch, kaip vorcha Mass Effect 2.

JCout.

Jei matematika teisinga…

Aš kažkaip neaktyviai updeitinu, right? Kas atsitiko man per praeitas dvi savaites, nuskamba klausimas, kurio niekas neuždavė…

Ah. Ruošiaus egzui televizijos. Brrr.  ir, tuo pačiu metu, vieną šlamštesnių žaidimų su drakonais. savitgalis buvo įtemptas, to say the least. O egzui ruoštis taip įdomu, kad net pradėjau rašyt į bendrą kurso chat skype.

Po egzo savaitė susilieja į “Dara dieną, Loco vakare” mišinį belaukiant paskutinio rezultato. Su Dara pažiūrim Tumpf des Willens (ar kaip ten) ir Daybreakers. Man atrodo, Hitlerio filmas paliko geresnį įspūdį. Oh well. Su Loco žiūrim shlocky siaubiakus. Nors Trick ‘r Treat visai neblogas.

O jau tada penktadienis (01.22). Siaubinga diena. Emociškai. Nesiveldamas į detales nubraižysiu eigą.

pyktis->ramumas->maniakinis džiaugsmas->staigus pykčio protrūkis->rankų drebėjimas->rėkimas mašinoj. Na, maždaug taip. Ir trys dienos subliamacijos, “Tau, pasauli, nereikėjo manęs, dabar man nereikia tavęs”. ech.

Dar penktadienį su bendradarbiu buvau Book of Eli, visai geras filmas. Tik kokią ten knygą neša aišku nuo pat pradžios. Taip pat ji primena kaip aš nekenčiu “Kliudžiau”.

Sekmadienį su Dara ozan. Ta praduotuvė vis tiek retartded. kaip ir “Prizma”: dideli tarpai tarp eilių, didelės kainos ir kortelės kodo prašymas. GRRRRR.

Pirmadienį Dara pasijaučia beesanti skolinga pietus, todėl ateina veganiško plovo laikas. Sojų mėsa beveik primena tikrą, jei prisimerki ir girtas esi. Bet buvo skanu ir atliko pusryčiams. Dar susitikau su Giedre Š., su kuria visad smagu pasimatyt, nors ir retai tai vyksta.

Antradienį rengiamas “Band of Brothers” maratonas/paskutinė proga per tris mėnesius pamatyt Deivę/etc.
kadangi RIMI atsisako pigiai pūslėse pardavinėti alų,tenka pirkti kažkokį Walter, 1.37 už blogo pradžioj minėtą puslitrio skardinę. Aišku, priekyje žengia Baltika nr. 5, kol dar skonį jauti. Prie maratono labai nori prisijungt katinas, ant rankų dar dabar žymes turiu. smagus vakaras buvo.

O po visų šitų smagumų ketvirtadienį grįžau namo. Yay…

Kodėl visi žaidimai ir filmai naudoja “marines” apibūdinti kosmodesantininkams? net jei priklauso hermetiškai supakuotiems kosmočigonams? Čia tikriausiai amerikiečių ir “Aliens” įtaka. “Star Wars” turėjo stormtroopers, bet taip vadinti Vermachto kareiviai, o jie buvo eee-vil. kodėl ne legionieriai? Prakeikti amerikiečiai, bet kur be jų pramogų pramonės dingsi…

Nežinau kodėl, bet jaučiu susižavėjimą anti-material rifles. Jie naudojami prieš šarvuotą techniką, neleidžiamia šaudyti žmonių ir, kai kuriais atvejais, naudoja Antrojo pasaulinio karo priešlėktuvinių pabūklų amuniciją. tas ginklas yra per didelis kad būtų compensating.

Ir iš vis, kas per reikalas kiekvieną ginklą ar didesnį objektą laikyti kompensavimo/overcompensating požymiu? Lyg noras šaudyt iš beveik tanko lygio ginklo yra susijęs su blogais lovos rodikliais? Gal mums patinka boom ir griaunamasis potencialas (case in point: kaip smagu žiūrėt atominio sprogimo įrašus). Na, bet kaip kažkuri mergaitė sakė, kas visur mato penius, apie juos ir galvoja.

Būktai neblogai knyga be žmogiško protagonisto. Tai jau padaryta su Drizzt (Drzzt?), bet kažkaip neina įsijaust į pusiau elfą, pusiau orką nekromantą.

At any rate

JcOut

Hm, pagalvokime kas atsitiko man nuo Day 46.

Ah. Išlaikiau praktikos gynimą ir gavau stačiai neįmanomai aukštą 8. Buvau nuoširdžiai nustebintas. O tada gavau pakeliaut, dienelę antrą atšvęsti šiai progai. Išvykos metu pamačiau Zero, The Fith Element, Requiem for a Dream, perėjimą Fighting Force, savo piešinius ant sienos (žuvytę-nacį, žuvytę-komunistą, stalkerį ir riterį) ir vieną gražią mergiotę, kuri ir gerą uogienę verda to boot. Valio išvykoms.

Kelias kitas dienas simuliavau ruošimąsi egzaminui ir natūraliai bijojau egzamino. Toks jau gyvenimas, eh?

Sausio 11 buvo egzas (well played, taip sumažint darbo. Be to, pajaučiau keistą jausmą- džiaugsmą kito laime. hm) …o tada alkoholis po alkoholio, zombių filmų žiūrėjimas su Dara ir Loco.
Antradienį-ketvirtadienį buvau Kaune, kur Deivė išnaudojo mano namų reprezentatyviausią sofą nusnūsti tarp ėjimo susitikti su kelionių draugais. Aš ėjau kartu ir šnekėjau visokiausius dalykus. Esu tikrai emociškai išsunkiantis. Be to, mūsų bendravimas, pasirodo, primena filmą. Tikriausiai todėl, kad pusiau angliškai varom. Pažiūrėjom keletą mindfuck movies (kuriuose didžiausias minfuck yra 80′s. Rimtai, kaip žmonės sugebėjo tada gyventi?). Pastebėjom the cutest girl autobuse nakčia. Ir paLARPinom ;D ah, Deivė, geruolė ta.

Ir taip dienos sugrįžo prie tolimesnio apsimetinėjimo, kad ruošiuos egzui.

Kai kuriuos email fiziškai baisu pačiam atidarinėt. Tikrai norisi, kad tą už mane darytų kas nors kitas. Tikrai. Siaubas.

Requiem for a Dream tikrai nepasirodė vertas viso supančio hype. Ką jis parodo? Kad narkomanams (džankės) baigiasi blogai? Kad bobutės žiūri siaubingas laidas per TV? Kad gyvenimas yra menkas? Meh, su žodžiu Requiem tikrai žinau bent vieną geresnį kūrinį.
Jacob’s Ladder ir nekažikoks, ypač kai gale užpuola Fridge Logic. Tiesa, tinka laidžiot 80′s ir įvaikinimo bajeriams.

Dainelė, kuri vos nesugriovė kėdės.

Ji žymėjo pabaigą nekaltesnio amžiaus, laikų prieš…80′s

Huh, atrodo viskas.

JcDent, phasing out

Kasdieninis blogas apturėjo 12 dienų tarpą. Namie tikrai nesiblogina. Ir ooh, kaip visiems įdomu mano kasdieniniai reikalai.

Jei atsimenu gerai, 34 rašiau dieną.
Ah, tą vakarą pasitvirtinau du dalykus. Vienas…confidential, bet antras, paaiškėjęs vėliau, yra “pesimistiškoji pusė dažniausiai yra teisi”. Niekad netikėk ką gražaus žmonės sako, nebent juos pažinotum ilgiau.

Hm, šventės. Kalėdinė dvasia ne tik kad atslinko kaip vagis, bet lygiai taip pat ir išsinešdino (aukštas sneak). Kaime tik valgiau, žiūrėjau teliką, ir miegojau. Siaubas. Iš Notable dovanų yra Silmarilijonas, pinigai ir dovanų čekis knygoms.  Na, ir dar šeštadienį ar sekmadienį teko keliaut išgert su sena drauge.

Iki naujų kas atsitiko?
Nieko, rly. Visą laiką Kaune buvau, tai toks miego-kompiuterio ciklas.
Naujų metų planavimas buvo sudėtingas ir skausmingas procesas, nes, na, per vėlai užsiimta, o kai kas su plotu turi ligotą merginą, kurios į kitus miestus neišleidžia. Laimei,  išgelbėjo kiti draugai (namely Loco), nes jau planuose buvo gerti terpentiną po balkonu.

Nauji, kaip ir pridera, vyko su neformalais…metalais gal? Nežinau, neskiriu aš žmonių. Buvo visai fun, Deivė buvo iškepus skanaus pyrago, alus liejosi laisvai (ir ant grindų). Net su žiurke pašnekėjau kambary. Na, net kai buvau baisus moralfag, buvo smagu. Vidury gatvės pagulėt teko. Sulaukiau skambučio iš netikėčiausios vietos. Free food. Free jokes be to, tai kai pernai per naujus sėdėjau prie kompo, šiemet gavau pasėdėt ant kompo. Tikrai buvo awesome ir ačiū pasikvietusiems

Penktadienį dar net pamiegot gavau, bet tai galėjo valandinė haliucinacija. O tada į miestą…6 valandas pasitrankyt su mergaote, atvykusia švęst iš kito miesto (ir suvalgyt McDonalds pyragėlį su miško uogomis. mmm…). Penktadienis buvo toks geras, kad nuėjau miegot 4 nakties. 43 valandas nemiegojęs (šleikos ir apspangimas naujake nesiskaito).

Šeštadienį dariau heaploads of nothing. O tada vakare atsirado dievybių, norinčių pažaist pulą. Deja, jau atvykus paaiškėjo, kad įstaiga neveikia…tad po šiek tiek deliberation tryse gėrėm alų ir žiūrėjom Harold and Kumar. Miegot ėjau 8 ryte. Deivės reakciją į kambarį in a nuttshell apibūdint galima kaip “ew”. Ilgesnė versija irgi “ew”, tik pusvalandį.

“…šiuo atveju aš esu kaip žaidimo bosas, sudarytas vien iš weakpoints”.
O vakar visą dieną pražiūrėjau tai, tai nieko įspūdingo.

Bandau prisiverst rašyt knygą, bet kol kas sėkmingai nieko nesiseka. Užtat galvoju kaip čia pakeist elfus ir kaip čia šiaip ką naujo sugalvojus. Negalima iki negyvumo kopijuot Tolkieną.

JcDent…out

Frazė: If you set your goals ridiculously high and it’s a failure, you will fail above everyone else’s success. – James Cameron (kaip ir permeta į perspektyvą mano “take over the world”)

Šeštadienis ir sekmadienis buvo fun. Sniegas dar nelipo į sniego senį. Kartais alus atriša kelius į giliausias diskusijas.  Atmetus tai, tos dienos buvo procrastination to the max.

Pirmadienis yra dar viena šalta diena pragare (po tam tikrų beveik mėnesio senumo įvykių pragare – ledynmetis). Užtat daug ramesnis jaučiuos. Mano viduje evoliucija vyksta ne lėtai, bet šuoliais ir proveržiais.

Kaip kad viena draugė gal ir pajuokavo pirmadienį, bet man viduje kažkas TRAKŠT ir sulūžo.

Sėdžiu kambaryje su dviem golfais ir striuke. Galvoju apie antrus džinsus ir kojines. Fun.

Oh, kas dar?

Na, turėtų grįžt Deivė, o tai visad pliusas

Apseisim be paveiksliuko.

JcDent